Gyventi lėtai.

Gyvenimo būdas, atradęs mane tuo momentu, kai tarp visų skubančių ir į karjerą stipriai besikabinančių bendraamžių, pradėjau jaustis kitokia. Nuo darbo nepabėgsi, galų gale to ir nesiekiau – jis man tiko ir patiko. Tačiau labiau už viską troškau kurti namus. Lėtus. Gražius. Tuos, kuriuose gera būti. Kuriuose gyvena laimė ir meilė (gal kam šis posakis atrodo atgyvenęs ar banalus, bet ilgiau pagalvojus – tai ir yra svarbiausi jausmai namuose).

Gyventi lėtai nereiškia mesti savo darbo, paleisti tikslus ir išvien pasiduoti tinginystei. Tai yra tiesiog priešinga nuo to, kaip mes esame įpratę matuoti savo sėkmę – nuolatiniu užimtumu, bandymu suspėti ir būti visur.

Tačiau, ar kada nors savęs paklausiate, kur jūs skubate? Ar dienoje atrandate akimirkų, kuriose iš tikrųjų sustojate ir matote, girdite, jaučiate jas? Kaip geriant kavą, iki detalių išjaučiate jos skonį, atkreipiate dėmesį į puodelio gražumą, į malonų aptarnaujantį personalą…

Apie tai ir yra lėtas gyvenimas. Apie buvimą čia ir dabar. Tai yra subtilus kvietimas sąmoningai išjausti kiekvieną akimirką bet kurioje aplinkoje. Kvietimas neskubėti ir kurti kasdienybę, atsižvelgiant į tikrąsias vertybes.

Tikiu, kad pilnatvė gimsta iš tikro dėmesio sau, artimiesiems, namams. Iš pagarbos gamtos ritmui ir supratimo, kad mes irgi esame jos dalis. Kai besikeičiantys sezonai diktuoja tempą, žmogui taip pat yra natūralu prisitaikyti ir atrasti juose tai, kas sava – atitinkamus įpročius ir ritualus. Kas jungia jį su pačiu savimi, gamta, šeima.

Taigi kviečiu atrasti save lėtoje, prasmingoje ir įkvepiančioje kasdienybėje. Mažuose savo ritualuose. Didelėse šeimos tradicijose. Kviečiu atrasti save Lėto gyvenimo namuose.

- Reda