Kokios tradicijos mūsų laukia rudenį?

Lietuviškų tradicijų tema yra man labai artima. Jose persipina tiek daug įvairių senovės žmogaus gyvenimo gijų – darbo, tikėjimo, bendruomenės, gamtos ritmo – ir įkūnija gyvą tiltą tarp praeities ir dabarties. Tas tiltas veikia tarsi užnugaris, įkvėpdamas stiprybės gyventi dėmesingume. Jis kviečia tęsti, kas pradėta, ir palikti įspaudą žemėje ateities kartoms. Nepaprastai gražu.

Papročiai, tradiciniai laiko „atžymėjimai" tada, kai kalendoriaus dar nebuvo, įprasmindavo žmogaus gyvenimą, jo darbus, jo mintis ir leido jam gyventi darnoje su gamta. Argi neskamba panašiai į lėto gyvenimo apibrėžimą? Į gyvenimą, kuris buvo įprastas praeities kartoms ir kurio siekiame dabar visi – kupino dėmesingumo mus supančiai aplinkai ir sąmoningumo.

Jausdama didelį ryšį su savo šaknimis, lietuviškų tradicijų puoselėjimas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis – viską noriu išgyventi pati ir perduoti savo sūnui. Todėl buvo pačiai labai įdomu pasidomėti, kokių lietuviškų tradicijų minėjimas mūsų laukia rudenį.

Astronominiai reiškiniai senovės žmogui buvo taškai laike, žymintys naujo sezono pradžią ar pabaigą. Suteikiant jiems apeiginių, religinių ir mitologinių sąsajų, gimdavo tradicija – proga padėkoti, susiburti, atšvęsti gyvenimo dovanas, atsigręžti praeitin su dėkingumu ir susitelkti į tai, kas laukia artimoje ateityje.

Rugsėjo 23 d., dienai susilygiavus su naktimi, minimas rudens lygiadienis. Tradicija, anksčiau vadinta Lyge, praneša apie stojusia pusiausvyra gamtoje – jos metu yra dėkojama už nuimtą derlių, atšvenčiama gausa ir telkiamasi ateinančiai žiemai. Lygiadienis beveik sutampa su rugsėjo 29 d. minimomis Obuolinėmis arba Dagotuvėmis, nuo žodžio Dagas (dygsta) – derliaus pabaigos švente.

Šviesa tuoj užleis vieta tamsai – gamtoje stojęs ramybės ir tylos metas duoda signalą žmogui atsigręžti į savo vidų. Ateina laikas apmąstymams, susikaupimui ir pačio svarbiausio – vidinio – šviesos šaltinio kurstymui. Todėl ne veltui buvo tikima, kad rudenį riba, skirianti mūsų pasaulį ir pasaulį anapus, kone išnyksta. Manyta, kad gūdus ruduo – mėgstamiausias laikas vėlėms žemėje lankytis. Nykstančioje gamtoje ir žmogaus tyloje susilieja du pasauliai — čia mintyse susitinkama su prarastaisiais ir pamąstoma apie aukštesniąją būtį.

Manyta, kad per rudens lygiadienį po žeme gyvenančios velės daro įtaką derlingumui ir vaisingai gyvulininkystei. Tuo metu prasidėjęs aukojimas protėvių vėlėms pasiekdavo piką tarp spalio pabaigos ir lapkričio pradžios – tuo metu minimos Ilgės, dabar žinomos kaip Vėlinės. Mirusiųjų pagerbimas tęsdavosi iki pat šv. Kūčių minėjimo.

Toks, tat, šis laikotarpis. Gražus, bet grožis jo slypi mūsų atsakomybėje. Kiek sugebėsime sukurti akimirkų, atrasime ritualų ir puoselėsime tradicijų, tiek šviesos savyje rasime. Didėjanti tamsos pusiausvyra prieš šviesą gamtoje nėra praradimas, tai kvietimas keisti ritmą ir gyventi dėmesingume. Tai kvietimas grįžti namo.