Lėto gyvenimo būdo ištakos

Lėtas gyvenimo būdas. Įdomu, ar toks būdavo ir anksčiau? Įnirtingai naršau po savo turimų knygų apie senovės žmogų puslapius ir bandau rasti raktinių žodžių, kreipiančių mane ta tema. Paskaičiusi kelias pastraipas suprantu – jokios lėto gyvenimo filosofijos nebuvo, gyvenimas akimirkoje paprasčiausiai buvo vienintelis būdas gyventi.

Darbo senovėje buvo tikrai nemažiau nei dabar, tikriausiai fizinio jo buvo dar daugiau. Visgi laikas senovės žmogui nebuvo priešas, kurį reikėjo įveikti. Jis tekėjo kartu su žmogumi ir gamta. Laikas neskubėjo. Susitapatinimas su gamtos ir dienos ritmais savaime reiškė, kad kiekviena diena turėjo savo aiškią struktūrą, kurioje buvo vietos tikrumui ir gyvam buvimui.

Tiesa ta, kad laikas neskuba ir dabar. Jis teka tuo pačiu tempu. Skiriasi tik tai, kokiame santykyje su laiku esame mes. Prasidėjus naujam amžiui, kai gyvenimo tempas įsibėgėjo ir paroje pradėjo stigti valandų – laikas staiga tapo priešu. Tuo pačiu pradėjo kilti būtinybė įvardinti ankstesnįjį gyvenimo būdą – tą, kuris dingo, kai lėtą tempą keitė greitas.

Čia ir dabar akimirkos ir lėtas gyvenimas tapo prabanga, sunkiai įgyjama. Didelis noras gyventi kiekybėje reikalauja pastangų – nėra laiko kada atsipūsti. Ratas sukasi iki tol, kol supranti, kad pametei esmę. Jei visuomenės sukurtas fiktyvus ritmas nuolatos diktuoja greitį ir sąlygas, kūnas nejučia pradeda priešintis. Kūnas visada tekėjo kartu su laiku ir gamta. Todėl jis negali nejudėti pagal gamtą. Ir išaušus naujiems laikams – tai nepasikeitė.

Taip atsirado lėtas gyvenimo būdas. Dėmesingumu ir sąmoningumu paremta filosofija pradėjo kilti tada, kai prarastas ryšys su gamta skaudino – senovės žmogaus gyvenimo būdas tapo šiuolaikinio žmogaus siekiamybe. Persvarstydamas visa ko prasmę, žmogus pradeda suprasti, kad svarbiausi dalykai buvo ne tai, ko jis siekė. Bet tie, kurie visada buvo prieš jo akis. Gamta, sezonai, šeima, pats jis.

Lėto gyvenimo būdas iš esmės nėra naujas – tai bandymas sąmoningai atkurti tai, kas anksčiau buvo natūralu. Namai visada buvo ta vieta, kur šis ryšys su gamta ir laiku buvo apčiuopiamiausias. Išėję iš jų, mes dabar vėl į juos sugrįžtame.

Ir galbūt tikrasis lėto gyvenimo tikslas nėra sukurti kažką naujo, o tiesiog priminti, kaip atrodo gyvenimas, kai žmogus neskuba pralenkti laiko.